čiunkinys

čiunkinỹs sm. sing. (3^b), čiuñkinis (1) žr. čiulkinys 1: Iš pieno su sukriuštomis bulbėmis čiunkinis J. Žalių kanapių tešla su svogūnais yr čiuñkinis Ggr. Grūdu grūdu tą čiuñkinį ir vis dar ne kap reikiant Ig.

◊ čiuñkinį grū́sti lakstyti aukštyn žemyn (apie uodų zujimą): Dar bus šalčių, kad uodai čiunkinį grūda Vrb.